- vėjapūtinis
- 1 vė́japūtinis sm. (1), vėjapū̃tinis (1), vėjapūtinỹs (35a) Dsm stiprus vėjas, pūga: Ka bus vė́japūtinis, tep ir nueis visa Sem. Žiemos laike vėjapū̃tinis, slidu, pargriūt gali Sem. Vėjapūtiniaĩ sunešė sniegą in didžiausius kronus (pusnis) Dbč. Šiąnakt buvo vėjapūtinỹs ir pripustė daug kuronų Vrn.
Dictionary of the Lithuanian Language.